Valstybinė kalba

Dar visai neseniai išrinkome gražiausią lietuvišką žodį ačiū. Bet ar susimąstėme, kad vartodami šį gražų jaustuką nebemokame tikrai lietuviškai taisyklingai padėkoti. Dažnai per televiziją ar kur kitur gatvėje girdime, kai reiškiama didelė padėka: Didelis ačiū Jums už nuostabią šventę; Ačiū labai, kad taip gausiai susirinkote šį vakarą; Sakome nuoširdų ačiū už suteiktą pagalbą. Tokie pavyzdžiuose minėti vertiniai (didelis ačiū, ačiū labai ir pan.) stumia senąjį tradicinį dėkojimą labai ačiū, nuoširdžiai dėkoju. Tai vis dar neišgyvendinta rusiška mada (bolšoe spasibo), kurią dar labiau sutvirtina besiveržianti anglų kalba (thank you very much). Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingumą galime išreikšti ir taip: labai labai ačiū (dėkui). Tik laikytina klaida, kai įterpiamas jungtukas: labai ir labai ačiū. Padėką galime reikšti ne tik jaustukais ačiū, dėkui, bet ir veiksmažodžiu dėkoti, veiksmažodiniu junginiu esu dėkingas. Gražiai, mandagiai, pagarbiai sakome žodžiais esu labai dėkingas, nepaprastai dėkingas, pvz., Esu nepaprastai dėkingas, kad suradote pamestą dokumentą. Didelei padėkai reikšti galime pasirinkti ir tokius ilgesnius pasakymus: Visą gyvenimą būsiu dėkingas. Taip esu dėkingas, kad nesurandu žodžių. Nežinau nė kaip beatsidėkoti...

Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir tais atvejais, kai koks asmuo pasiteirauja, kaip gyvename, ar sveiki, kaip sekasi. Atsakymą turėtume pradėti padėkos žodžiu: Ačiū (dėkui), gerai!