Varnių regioninis parkas

Įsteigtas 1992 m. Regioninio parko teritorija užima 33 508 ha plotą, buferinės apsaugos zona – 16 881 ha. Parko teritorija priskiriama Telšių, Šilalės ir Kelmės rajonams.

Didžiausias natūralus Žemaitijos ežeras – Lūkstas, garsėjantis gintaru. Parko teritorijoje prasideda didžiosios Žemaitijos upės: Minija, Virvytė, Venta, Kražantė, Akmena. Varnių regioninio parko kraštovaizdžio savitumą lemia unikalūs ežerai, daugybė pelkių, pasižyminčių gausia biologine įvairove bei ledynmečių paliktos keiminių plokščiakalvių „kepurės“, nuo kurių atsiskleidžia Žemaitijos kraštovaizdžio grožis, saviti ir unikalūs Varnių ir Luokės urbanistiniai kompleksai.

Ypatingu raiškumu pasižymi Šatrijos moreninis masyvas. Šatrijos kalnas (apsilankę čia gali pajusti jau nebe kalvų, o kalnų įspūdį!) iš aplinkos išsiskiria didžiausiu Lietuvoje santykiniu aukščiu. Sakoma, jog Šatrija – kiekvienam lietuviui iškiliausias kalnas.

Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma, kad čia buvo vienas svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Nuo Šatrijos matai neaprėpiamai plačią ir šviesią kalvotą žemę – net plika akimi įžiūrimas už 35 km stūksantis Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti Luokė, Viekšnaliai, Upyna, Gaulėnai, Užventis, baltumu šviečiantys Telšių katedros, buvusios Varnių kunigų seminarijos bokštai. Sietuvos kūlgrinda (slaptas akmenų kelias po vandeniu) greičiausiai įrengta žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu: XIII–XIV a. kūlgrindos buvo įrengiamos įvairiais proistorės laikotarpiais prie svarbiausių krašto piliakalnių, alkakalnių ir senųjų gyvenviečių. Anot archeologo L. Kšivickio, Sietuvos kūlgrinda – viena iš slapto kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų.