Garbės piliečiai

Gunvald Karlsson
Gunvald Karlsson gimė 1928 m. sausio 26 d. Švedijoje. 1952–1959 metais studijavo Stokholmo policijos akademijoje, įgijo teisininko, 1973 m. – ekonomikos specialisto kvalifikacijas, 1976 m. Lundo universitete domėjosi ir studijavo politikos, 1985 m. – sociologijos ir teisės mokslus.
1949–1961 m. dirbo policijoje, 1961–1973 m. buvo vietinės valdžios tarnautoju, 1974–1993 m. dirbo Őstra Gőinge savivaldybės administracijos vadovu. Šiuo metu vadovauja konsultavimo firmai Őstra Gőinge savivaldybei.
Kelmės rajono garbės piliečio vardas suteikiamas už iniciatyvumą, tarpininkavimą, finansinę paramą, bendradarbiavimo idėjų įgyvendinimą švietimo, kultūros, medicinos, socialinės sferos, verslo srityje.
Gunvald Karlsson inicijavo vieno iš pirmųjų Lietuvoje suaugusiųjų mokymo centrų įkūrimą Kelmėje. Jo dėka rajono mokytojai turėjo galimybių stažuotis Švedijoje, mokyklos gavo materialinę paramą. Jis skatino Lietuvos jaunimo studijas Švedijoje, skyrė daug dėmesio Lietuvos etninės kultūros išsaugojimui ir propagavimui užsienyje, finansiškai rėmė Kelmės jaunimo folkloro centro veiklą, inicijavo abipusius kultūrinius mainus.
Taip pat skatino žmonių su negalia integracijos į visuomenę programų įgyvendinimą (inicijavo ankstyvosios korekcijos centro Kelmės rajone kūrimą, organizavo spec. pedagogų stažuotes Švedijoje, suteikė žymią materialinę paramą aprūpinant Šiaulių regiono žmones su negalia specializuota įranga).
Gunvald Karlsson skatino smulkiojo verslo vystymąsi. Jo dėka suteikta materialinė ir finansinė parama iš Švedijos Kelmės vandens valymo įrenginių statybai.
Gunvald Karlsson – Švedijos–Lietuvos nacionalinės ir regioninės asociacijų narys, įvairių vietinių visuomeninių, religinių ir verslo organizacijų narys, patarėjas rengiant projektus ES finansinei paramai gauti.
Gunvald Karlsson skaitė Lietuvoje paskaitų ciklą apie demokratijos principų įtvirtinimą vietinių savivaldybių lygmenyje.
Kelmės rajono garbės piliečio vardas suteiktas rajono tarybos 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 601.

Gertraud Nebeck
Gertraud Nebeck gimė 1927 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos krašte, dabartiniame Šilutės regione, Timsrų kaime. 1940 m. šeima išvyko gyventi į Rytprūsius, Gross Leckenau apylinkę, Rautengrund kaimą. Čia Gertraud Serapins baigė aštuonmetę mokyklą, 1944 m. su šeima persikėlė gyventi į Northeimo miestą vakarinėje Vokietijos dalyje.
Gertraud Nebeck pirmą kartą Lietuvoje apsilankė 1994 m., dvejus metus gyveno Nidoje, 1996 m. apsigyveno Kražiuose.
1960 m. Gertraud Nebeck įkūrė nuosavą kapų priežiūros firmą, 1953 m. pradėjo teikti humanitarinę paramą Rytų Vokietijos gyventojams, daugiausia vargstančioms, daugiavaikėms šeimoms. Nuo 1990–1995 m. teikė humanitarinę paramą neturtingoms šeimoms, gyvenančioms Lenkijoje, Opolės vaivadijos Pramsen kaime, ir Pramsen katalikų bažnyčiai. Dar iki Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo siuntė humanitarinės pagalbos siuntinius į Lietuvą, į gimtuosius Timsrus ir šalia esančias Naikiškes, šiose vietovėse gyvenantiems žmonėms.
Apsigyvenusi Kražiuose, matydama sunkią seniūnjos gyventojų padėtį, aktyviai darbavosi, teikdama paramą neturtingoms šeimoms, Kražių seniūnijai, Kražių vidurinei mokyklai, Petrališkės, Karklėnų, Butkiškės, Pašilės mokykloms, Kelmės rajono invalidų draugijai, Kelmės ligoninei, Kelmės evangelikų liuteronų bendruomenei. Kiekvienais metais prieš Kalėdas rengė kalėdines šventes žmonėms su negalia, socialiai remtinoms šeimoms, ruošė dovanėles seniūnijos vaikučiams.
Gertraud Nebeck yra uoli mūsų kraštiečių rėmėja, besirūpinanti materialine ir socialine jų gerove.
1997 m. spalio 7 d. Northeimo burmistras Peter Voigt apdovanojo Gertraud Nebeck Northeimo miesto garbės piliečio medaliu už humanitarinės pagalbos teikimą Lietuvai.
2002 m. birželio 14 d. Vokietijos Niedersachen federalinės žemės ministras pirmininkas Sikmar Gabriel už pavyzdingus nuopelnus artimajam ponią Gertraud Nebeck apdovanojo garbės medaliu, kurį 2002 m. rugsėjo 19 d. oficialiai įteikė Niedersachen žemės socialinių reiklaų ministrė Gitta Traueirnicht.
Kelmės rajono garbės piliečio vardas suteiktas rajono tarybos 2003 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 772.

Wolfgang von Stetten
Wolfgang von Stetten gimė 1941 m. sausio 22 d. Vokietijoje. 1961–1964 m. studijavo ekonomiką Kiolne, tapo savarankišku verslininku. 1972 m. baigė studijas, tapo teisės mokslų daktaru, studijavo verslo vadybą, dirbo teisėju Elwangen, Langenburg, Grailsheim, Bad Mergentheim teismuose. Nuo 1985 metų dėstė teisę Heilbronn aukštojoje prekybos ir ekonomikos mokykloje.
Wolfgang von Stetten buvo įvairių visuomeninių organizacijų nariu, vadovu, nuo 1958 metų priklausė krikščionių demokratų partijai. Jis 26 metus buvo Kunzlsau miesto tarybos, 15 metų – Hohenlohe rajono tarybos nariu, nuo 1990 metų buvo renkamas Vokietijos Bundestago nariu.
Už nuopelnus atkuriant ir plėtojant Lietuvos ir Vokietijos santykius Wolfgang von Stetten apdovanotas Gedimino ordinu.
1990–2002 m. Wolfgang von Stetten veikla glaudžiai siejasi su Kelmės rajono žemdirbiais. 1993 metais jo dėka Vokietijos vyriausybės pagalbos Lietuvos žemės ūkiui projektas įgyvendintas būtent Kelmės rajone. Projekto bazėje įsteigtas agroserviso kooperatyvas, kuris iki šiol sėkmingai dirba. Įgyvendinus šį projektą kelmiškiai pirmieji Lietuvoje atgaivino kooperatinį judėjimą, išmoko naujų, modernių ž. ū. technologijų, užmezgė ryšius su Vokietijos žemės ūkio organizacijomis. Užsimezgė ir išliko glaudūs ryšiai, kuriuos Wolfgang von Stetten labiausiai skatino tarp Kelmės r. ir Badeno–Viurtembergo žemės ūkininkų. Kelmės ir Holenlohe rajonų delegacijomis keičiamasi kas antri metai. Bendradarbiaujant išsivystė geri ryšiai tarp Kiunzelsau amatų mokyklos ir Kelmės profesinio rengimo centro, ūkininkų, įv. saviveiklos kolektyvų.
Profesoriaus Wolfgang von Stetten iniciatyva Kelmės rajoną pavyko įtraukti į ES Echo–Uvertuere programą, kurios tikslas – darbo vietų kūrimas, savivaldybės darbo gerinimas.
Šiuo metu profesorius Wolfgang von Stetten aktyviai tęsia pradėtą veiklą, plėtoja ekonominio bendradarbiavimo ryšius.
Kelmės rajono garbės piliečio vardas profesoriui, daktarui Wolfgang von Stetten suteikiamas už didelį indėlį ir svarius nuopelnus Kelmės žemės ūkio, ekonominio bendradarbiavimo, švietimo srityse.
Kelmės rajono garbės piliečio vardas suteikiamas rajono tarybos 2003 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 771.

Antanas Mikalajūnas
Gimė 1914 m. balandžio 8 d. Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, dvareliškų kaime. Vaikystėje tarnavo pas ūkininkus, mokėsi Ukmergėje. Tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Dirbo Kaune. Karo audros jį nubloškė į Vakarų Europą, vėliau dirbo Kanadoje. Dabar gyvena JAV, Kalifornijos valstijoje, Santa Monikoje, yra Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis.
Varginga vaikystė ir sudėtingas gyvenimo kelias audringais ir tragiškais Lietuvai ir visam pasauliui metais A. Mikalajūno atmintyje paliko gilius pėdsakus. Apie tai pasakojo savo knygose „Likimo vartai“ (1992 m.), „Motinų motina“ (1994 m.) ir „Kada žmogus laimingas“, kuri parašyta kartu su rašytoju A. Laurinčiku.
Kelmės rajono garbės piliečio vardas A. Mikalajūnui suteikiamas už didelę materialinę ir dvasinę paramą Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos bei kitų rajono švietimo įstaigų bendruomenėms.
A. Mikalajūnas J. Graičiūno gimnaziją remia nuo 1995 m. Kiekvienais metais įteikiama A. Mikalajūno premija geriausiam gimnazistui. Jos įteiktos 11-ai laureatų.
Kelmės vaikų jaunimo sporto mokykla už rėmėjo lėšas atliko kapitalinį imtynių salės remontą, įsigijo bendrojo fizinio parengimo treniruoklių, kitos įrangos.
2001–2003 metais A. Mikalajūnas dosniai parėmė „Aukuro“ vidurinę mokyklą, kuri už paramą įsigijo techninių mokymo priemonių.
„Man malonu, kad galiu žmogui padėti“, – prasitarė verslininkas ir kultūros rėmėjas Antanas Mikalajūnas, tikintis, jog už tai ir Dievas padeda.
Jis pirmasis savo auka atsiliepė į kvietimą paremti Vilniaus žemutinės ir Gedimino pilių tyrinėjimo darbus, teikė paramą ir kitoms Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms, įvairiems kultūriniams projektams įgyvendinti

Adolfas Šleževičius
Gimė 1948-02-02. Socialinių mokslų daktaras. Danijos kompanijos „Auhydro Group“ vykdomasis direktorius Baltijos šalims.
1965–1967 m. mokėsi Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete. 1967–1971 m. – Kauno politechnikos institute, 1980–1982 m. Sąjunginiame neakivaizdiniame ekonomikos ir finansų institute aspirantūroje, 1981–1993 m. tobulinosi Liaudies ūkio akademijoje prie TSRS Ministrų tarybos.
1972–1977 m. dirbo Kauno pieno kombinate vyr. inžinieriumi, 1977–1981 m. Lietuvos mėsos ir pieno pramonės ministro pavaduotoju, 1983–1989 m. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto skyriaus vedėjo pavaduotoju, 1989–1990 m. Lietuvos pramonės GĮ „Pieno centras“ pirmininku, 1990–1991m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro pavaduotoju, 1991–1993 m. Lietuvos ir Norvegijos BĮ „C. Orsen–Baltic“ prezidentu, 1993–1996 m. Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku.
Yra išleidęs 2 monografijas, 50 straipsnių mokslinės agrarinės ekonomikos klausimais, knygas „Tarp Scilės ir Charibdės“ ir „Europos teisingumas prieš lietuvišką temidę“.
Kadangi Šleževičiaus tėvonija yra Kolainiai, tai glaudūs ryšiai palaikomi su šio krašto bendruomene, mokykla. 1997 m. jo rūpesčiu ir lėšomis atstatyta Kolainių bažnyčia.
Adolfas ir Janina Šleževičiai dažnai dalyvauja tradiciniuose mokyklos renginiuose, mokyklos gimtadienio, mokslo metų pabaigos, Užgavėnų ir kitose šventėse.
Adolfas Šleževičius daugiausia prisideda prie informacinių technologijų diegimo mokykloje.
Adolfo Šleževičiaus iniciatyva mokykloje lankėsi svečiai iš JAV, Kanados, Šiaurės Ostijos. A. Šleževičius kartu su svečiais iš užsienio 1999 m. ir 2001 m. mokyklai padovanojo du kopijavimo aparatus. A Šleževičius ir svečiai iš Šiaurės Ostijos 2003 m. mokyklai padovanojo A. Vienuolio knygučių „Amžinasis smuikininkas“. Rėmėjo dėka mokykla įsigijo tautinių šokių kolektyvo rūbus, 2005 m. Kanados „Rotary“ klubas mokyklai atsiuntė grožinės, pažintinės ir mokslo populiariosios literatūros anglų kalba. A. Šleževičius iniciavo šiuo metu didžiausią dėmesį skiria mokyklos sporto salės statybai. Adolfas Šleževičius buvo vienas pagrindinių laisvės paminklo Kelmėje statybos rėmėjų.

Vytautas Dudėnas
Vytautas Dudėnas gimė 1937 m. birželio 8 d. Dievonių k., Kelmės r. Finansininkas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. 1945–1949 m. gyveno pabėgėlių stovykloje Kemptene, Bavarijoje, lankė lietuvių mokyklą. 1949 m. su tėvais emigravo į Čikagą JAV). 1955 m. baigė Tilden vidurinę mokyklą. 1959 m. įgijo Čikagos universiteto humanitarinių mokslų bakalauro, 1961 m. to paties universiteto finansų specialybės magistro laipsnį.
Priklausė Studentų ateitininkų sąjungai. 1956 m. išrinktas į JAV Lietuvių studentų sąjungos valdybą. 1962–1964 m. vienas iš žurnalo „Lituanus“ leidėjų. Sukaupė didelę patirtį investicijų bankininkystėje bei ryšių su visuomene srityje. 1971 m. vienas iš AMBAC (American Municipal Bond Assurance Corporation) finansinių garantų korporacijos steigėjų, vykdomasis viceprezidentas, direktorių tarybos narys.
1991 m. su žmona Egle grįžo į Lietuvą dirbti kaip savanoriai. Buvo finansų ministro patarėjas, padėjo įkurti Lietuvos investicijų banką, iki 1993 m. buvo jo prezidentas. 1992 m. Centrinės privatizavimo komisijos narys. 1993 m. vienas iš Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigėjų ir pirmasis biržos tarybos pirmininkas. 1996 m. lapkričio 25 d.–2000 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1998–1999 m. Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, Seimo delegacijos Šiaurės Atlanto Asamblėjoje pirmininkas. 1999–2000 m. finansų ministras. Nuo 2001 tarptautinės antikorupcinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus narys.
Kelmės rajono garbės piliečio vardas suteiktas už nuolatinę dvasinę, kultūrinę ir finansinę paramą rajono žmonėms.

Mykolas Michelbertas
Gimimo data, vieta: 1939 m. kovo 9 d. Kražiai, Kelmės r.
1955 metais baigęs Kražių vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą ir pasirinko istoriko specialybę. 1959 metų vasarį, dar nebaigęs universiteto, jau buvo priimtas į Lietuvos istorijos institutą vyresniuoju laborantu, o 1960 metais paskirtas šio instituto jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.
Pirmasis mokslinis darbas – „Romos monetų radiniai Lietuvos TSR teritorijoje“ – anksti išvydo šviesą: 1961 metais jis buvo paskelbtas „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbuose“. Taip jau sutapo, kad pirmoji tema ir su ja susijęs laikotarpis tapo M. Michelberto mokslinės veiklos kelrode žvaigžde, su kuria jis nesiskiria ir šiandien.
Būdamas 26 metų apsigynė pirmąją disertaciją – „Romos importas Lietuvoje“ (1965), o jau 1968 metais pasirodė kolektyvinis darbas „Lietuvos archeologiniai paminklai. Lietuvos pajūrio I–VII a. kapinynai“. Nemažą jo dalį parašė M. Michelbertas – straipsnius apie Ankštakių, Rūdaičių, Rūdaičių II ir Senkų kapinynus.
Tais pačiais metais M. Michelberto gyvenime įvyko reikšminga permaina: imtasi pedagoginio darbo. 1968–1969 mokslo metais Vilniaus pedagoginio instituto TSRS Istorijos katedroje M. Michelbertas dėstė archeologijos pagrindų kursą, o 1969 metais priimamas nuolatiniam darbui toje pačioje katedroje. Vilniaus pedagoginiame institute M. Michelbertas dėstė iki 1984 metų. Čia jis 1969 metais išrinktas eiti docento pareigas, o šis pedagoginis mokslo vardas jam buvo suteiktas 1973 metais. 1972 m. kovo 29 d. M. Michelbertas išrinktas Istorijos fakulteto dekanu, 1974–1984 metais – TSRS Istorijos katedros vedėju.
Pedagoginis krūvis ir organizacinis darbas nesutrukdė M. Michelberto mokslinei veiklai. Priešingai, kas kelerius metus (be tyrinėtų paminklų studijų ar specialių kažkuriam baltų materialinės ar dvasinės kultūros klausimui skirtų darbų) pasirodo itin reikšmingi darbai. 1972 m. išleistas kolektyvinis veikalas apie I–XIII amžių Lietuvos gyventojų prekybinius ryšius. Jame svarią vietą užima M. Michelberto studija „Prekybiniai ryšiai su Romos imperija“. 1978 metais išėjusiame veikale „Lietuvos TSR archeologijos atlasas“ jo plunksnai priklauso keliolika studijų apie baltų genčių I–IV amžių papuošalus – apgalvius, antkakles, seges, smeigtukus, apyrankes, emaliuotus dirbinius, Romos monetas ir I–IV a. stiklo bei emalio karolius.
1984 metais M. Michelbertas perėjo dirbti į Vilniaus universitetą. Istorijos fakultete buvo išrinktas Archeologijos katedros vedėju. Archeologijos katedroje M. Michelbertas dirba iki šiol.
Įvairi mokslinė M. Michelberto veikla – plati ir jo tyrinėtų paminklų geografija. Nuo pat archeologinės veiklos pradžios tyrė senojo geležies amžiaus Vakarų ir centrinės Lietuvos kultūrų plokštinius kapinynus: Gintarų (Kretingos r.), Rūdaičių II (Kretingos r.), Klangių (Jurbarko r.), Seredžiaus (Jurbarko r.), Veliuonos (Jurbarko r.). Taip pat pilkapių kultūros laidojimo paminklus Akmeniuose (Kelmės r.), Paalksniuose (Kelmės r.), Perkūniškėje (Kelmės r.), Berklainiuose (Pasvalio r.), Daujienuose (Pasvalio r.), Kybartiškėje (Šiaulių r.), Pajuostyje (panevėžio r.), Paragaudyje (Šilalės r.), Vienragiuose (Plungės r.). Tyrė ir Rytų Lietuvos pilkapius Rokėnuose (Ignalinos r.), Žadavainiuose (Plungės r.) bei Užnemunės paminklus Pažarstyje (Prienų r.).
Mykolas Michelbertas buvo vienas iš iniciatorių kuriant Lietuvos archeologijos draugiją bei pirmasis draugijos pirmininkas.
Kelmės rajono garbės piliečio vardas suteiktas už ilgametį mokslinį darbą, tyrinėjant Kelmės krašto archeologinį paveldą, už profesinę ir akademinę pagalbą, sprendžiant kultūros paveldo išsaugojimo problemas rajone

Elena Skaudvilaitė
Gimė 1935 m. gegužės 12 d. Kražių valsčiaus Jautakiškių kaime. Baigusi vidurinę mokyklą Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokė lietuvių kalbos Rietavo, Pajūrio, Kaltinėnų, Laukuvos, Darbėnų ir Veiviržėnų vidurinėse mokyklose. Eilėraščius pradėjo rašyti dar Kražių mokykloje. Spaudoje pirmieji eilėraščiai pasirodė studijų metais.

Dar studijuodama pateko to meto saugumo akiratin. Vėliau valdžiai nepatiko diegiama meilė gimtinei ir lietuviškam žodžiui, o nesutikus liaupsinti „socializmo statybos“ buvo užkirstas kelias išleisti poezijos rinkinį. E. Skaudvilaitės kūrybą gerai vertino literatūrologas Vincas Kuzmickas. Nuo 1960 m. ji priklausė pogrindžio organizacijai, kurios tikslas buvo skatinti lietuvių tautinės savimonės išsaugojimą ir nenutolti nuo krikščioniškųjų vertybių. E. Skaudvilaitė prisidėjo prie pogrindžio spaudos platinimo, žuvusiųjų už Tėvynės laisvę laidojimo vietų tvarkymo.

Atkūrus Lietuvos valstybę, išleisti keturi poetės eilėraščių rinkiniai: „Upelis šnara“ (1990), „Namų dvasia“ (1992), „Laikas, likimas, viltis“ (2001), „Ne gegutės balsas“ (2002). Išleistos apybraižos „Dainininkė mano gimtinė“ (1986), atsiminimai apie VU elitą „Jie budėjo ir budino“ (1993). Poetės eilės išspausdintos daugybėje poezijos almanachų.

Laisvalaikiu globoja, gydo gyvūnus, mieliausiai būna gamtoje, stebi visokiausią gyvybę, grožisi, stengiasi sulaikyti prieš ją kylančią ranką, užrašinėja gyvosios kalbos faktus (žodžius, frazeologizmus ir kt.), daug skaito būties, gamtos, meno, medicinos temomis.

Nuo 1999 m. E. Skaudvilaitė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 2008 m. krašto apsaugos ministras įteikė rašytojai padėkos raštą už Lietuvos karių kapų tvarkymą rizikuojant asmeniniu saugumu, už aktyvią rezistencinę veiklą sovietmečiu. E. Skaudvilaitei įteikta Lietuvos laisvės gynėjų poetės Irenos Pelkutės-Neringos nominacija.

Kelmės rajono garbės piliečio vardas Elenai Skaudvilaitei suteiktas rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu už Kelmės krašto garsinimą kūryboje, pilietiškumą, nuolatinį ryšį su gimtaisiais Kražiais.

Antanas Račas

Gimė 1940 m. rugpjūčio 28 d. Jurbarke. Lietuvos ir Kelmės rajono politinis bei visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.

Baigė Šakių rajono Kidulių vidurinę mokyklą. Dirbo Juodeikiuose, tarnavo Šiaurės laivyne. 1962–1967 m. Vilniaus universitete įgijo filologo kvalifikaciją.

1967 m. Zarasų rajono Degučių aštuonmetės mokyklos mokytojas, Avilių aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. 1968–1976 m. Kelmės rajono Šaukėnų vidurinės mokyklos direktorius. 1976–1990 m. Kelmės 2-osios vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytojas. 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys,1996–2000 m. Seimo narys, išrinktas Jurbarko apygardoje Nr. 62. 2000–2002 m. Kelmės profesinio rengimo centro vokiečių kalbos mokytojas.

1988 m. dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje, Sąjūdžio seimo narys, Sąjūdžio Kelmės rajono tarybos pirmininkas. Po 1991 m. sausio įvykių Užsienio reikalų komisijos pavedimu įkūrė Lietuvos informacinį biurą Vokietijoje, Huttenfelde, Vasario 16-osios gimnazijos ir Vokietijos lietuvių bendruomenės patalpose, to biuro vadovu buvo iki 1991 m. lapkričio 18 d. 1993 m. Tėvynės sąjungos narys, tarybos narys, Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos patarėjas.

2003–2007 m. ir 2007–2009 m. buvo Kelmės rajono savivaldybės tarybos nariu.
Lietuvos samariečių bendrijos steigėjas, dalyvauja Tarptautinės samariečių organizacijos veikloje. Moka anglų, vokiečių, rusų kalbas.

2009 m. rugpjūčio 23 d. apdovanotas Baltijos Asamblėjos medaliu už nuopelnus Sąjūdžio veikloje ir Baltijos kelio organizavime 1989 m.

Kelmės rajono garbės piliečio vardas Antanui Račui suteiktas 2010 m. vasario 20 d. rajono savivaldybės tarybos sprendimu už pilietiškumą, aktyvią visuomeninę veiklą ir tarptautinių ryšių plėtrą.